Mindaugas Pukštas: „Bėgimas pirmiausiai turi teikti malonumą“

Mindaugas Pukštas Treniruotės neturi virsti vien tik sunkiu darbu ir rutina. Tuo įsitikinęs daugkartinis Lietuvos ilgų nuotolių čempionas, Atėnų olimpinių žaidynių dalyvis Mindaugas Pukštas. Šiuo metu Amerikoje gyvenantis sportininkas sutiko atvirai papasakoti apie savo karjerą, gyvenimą už Atlanto ir pasidalinti patirtimi bei naudingais patarimais su kitais bėgimo entuziastais.

APIE KARJEROS PRADŽIĄ

Mindaugai, kaip susidomėjai bėgimu?

Nuo mažens labai mėgau judėti. Kiek save atsimenu, visada bėgiojau. Tėvai turėjo sodą už kelių kilometrų nuo namų, bet jeigu važiuodavo į jį su mašina, prisidėdavo papildomų kilometrų aplinkeliais. Aš niekada nevažiuodavau su jais, nes atrodė, kad takeliais atbėgsiu greičiau. Tėvas palaukdavo už kampo, kol aš atbėgsiu, ir tik tada įvažiuodavo į sodą. Sau tuo metu atrodžiau labai greitas ir protingas. O vėliau, kai mokykloje tapau rajono kroso varžybų nugalėtoju, supratau, kad labai malonu kažką laimėti ir nutariau rimčiau užsiimti bėgimu.

Bėgimas tau buvo darbas ar gyvenimo būdas?

Pradžioje buvo gyvenimo būdas, vėliau tapo darbu. Gal todėl ir nutrūko mano karjera, nes pradėjau per daug rimtai į viską žiūrėti. Kai bėgimas tampa rutina ir veikla, kuria užsidirbi duonai, jis gali atsibosti. Kaip sakoma, atsivalgiau.

Kaip į šį užsiėmimą reagavo tavo šeima?

Tėvai mane visada palaikė, kad ir ką daryčiau. Jiems nereikėjo manęs raginti sportuoti, bet ir netrukdė. Reikėtų jiems padėkoti, kad nekišdavo pagalių į ratus, nesakydavo, kad jei blogai mokysiuosi neleis į treniruotes ir panašiai. Nors iš pradžių tėvo požiūris buvo gana skeptiškas: juk čia ne krepšinis ar futbolas. Jis nelabai ką žinojo apie šią sporto šaką. Vėliau, kai sukūriau savo šeimą, žmona labai palaikė, ji pati yra buvusi sportininkė (tikriausiai dar ir yra), dirba trenere.

Ar norėtum, kad tavo vaikai taptų bėgikais, sportininkais?

Pirmiausiai norėčiau, kad jie būtų geri žmonės. Sūnus bus sportininkas. Jis labai atletiškas, visada juda, niekada nesustoja, o, svarbiausia, turi valios, labai nori nugalėti. Jam – šešeri, sūnus yra matęs tėvus dalyvaujančius varžybose ir laiminčius medalius, todėl ir jam labai to reikia. Leidžiame dalyvauti kai kuriuose vietiniuose bėgimuose, būna labai patenkintas, kai pavyksta laimėti savo amžiaus grupėje. O apie dukrytę dar anksti kalbėti, jai dar tik 3 metukai.

GYVENIMAS AMERIKOJE

Aš išvykęs į Ameriką gavai viską, ko tikėjaisi? Jei būtų galimybė rinktis, ar antrą kartą važiuotum?

Mindaugas Pukštas Kai išvažiavau, nežinojau ko tikėtis. Sunku apibūdinti jausmus, kuriuos jaučiau. Manęs laukė visiška nežinia. Tuo metu buvo tokia situacija, kad profesionalo karjerą galėjau tęsti tik išvažiavęs į Ameriką. Buvo sunku. Ar važiuočiau dar kartą? Šimtu procentų taip. Galbūt galėjau surinkti daugiau informacijos, bet kad reikėjo važiuoti, nebuvo jokios abejonės. Išvykęs pasikeičiau kaip žmogus. Kai visą gyvenimą praleidi tame pačiame kaime, atrodo, kad Domeikava – miestelis kuriame gyvenau, yra visatos centras. Manau, kiekvienas žmogus turi praleisti šiek tiek laiko toli nuo namų, kad suprastų save. Jaunimui patarčiau baigus mokyklą ne iš karto stoti į universitetus, o išvažiuoti metams į užsienį. Nesvarbu kur, bet tai yra neįkainojama gyvenimo patirtis. Tada supranti ko tikrai nori, ko trūksta ir ką nori pasiekti.

Pernai po ilgos pertraukos pakankamai sėkmingai dalyvavai Lietuvos čempionate. Ar tikrai tai buvo tavo atsisveikinimo varžybos?

Nejuokaukite. Ne koks iš manęs dabar bėgikas. Nelabai turiu laiko. Lietuvoje lankiausi po ilgo laiko tarpo, norėjau susitikti senus draugus. Stadione buvau daug laiko praleidęs, tad su malonumu lankiausi varžybose, kuriose galėjau pamatyti daug pažįstamų veidų. Kartais mėgstu būti klounu, tad nutariau ne tik sėdėti tribūnose, bet ir pats dalyvauti. Ačiū organizatoriams, kad leido, tikrai buvo smagu vėl dalyvauti varžybose.

ĮVEIKTI KILOMETRAI

Ar skaičiavai, kiek jau nubėgai kilometrų per savo gyvenimą?

Ne. Kažkodėl neturiu tokių duomenų. Keista – labai mėgstu skaičius, bet nesuskaičiavau. Mėgstu tikslumą, t.y. kartais sunku pasakyti ar įveikta distancija buvo 11 km ar 11,2 km. Man tai yra labai svarbus dalykas, gal todėl ir mečiau skaičiavimus.

Ar bandei skaičiuoti, kiek kartų dalyvavai varžybose ir kiek šventei pergalių?

Gaila, bet ne. Dažnai dalyvaudavau varžybose, kurių lygis buvo labai nevienodas. Dažnai treniruočių metu įdėdavau daugiau pastangų, nei kad reikėdavo norint laimėti kai kurias varžybas. Todėl pergalė pergalei nelygi. Jei laimėdavau Kauno miesto pirmenybes, kuriose dalyvaudavo 2-3 bėgikai ir kuriuos aš pažinojau kaip mėgėjus, tai yra jie tik retkarčiais pasirodydavo stadione, nes neturėdavo tam laiko, pergalė nieko nereikšdavo. Jei būčiau norėjęs laimėti kuo daugiau varžybų, būčiau dalyvavęs ten kur galiu laimėti, bet aš turėjau kitų tikslų. Žodžiu, tokią statistiką laikau beverte.

Kokia tavo mėgstamiausia rungtis?

Stadione mėgdavau varžytis 3000 metrų bėgime su kliūtimis. Nežinau, kodėl mylėjau šią rungtį. Gal todėl, kad turėjau nugalėti ne tik save ir varžovus, bet ir įveikti kliūtis. Labai mėgau krosą. Bėgti, kai aplinka nuolat keičiasi yra maloniau, nei sukti ratą po rato. Na ir, aišku, maratonas. Ten jau nepasislėpsi – arba esi pasiruošęs, arba ne.

Kas prisidėjo prie tavo sporto pasiekimų?

Daugiausiai esu dirbęs su treneriu Ričardu Norkumi. Visą savo karjerą Lietuvoje praleidau jo grupėje. Išvažiavęs į Ameriką turėjau kelis trenerius, kaip sakoma, „ant popieriaus“, bet dažniausiai treniruodavausi pagal savo planą. Tikriausiai šiuos žmones teisingiau būtų vadinti konsultantais, o ne treneriais. Treniruotės pas R.Norkų būdavo kitokios. Jis kiekvieną savaitę, mėnesį sudarydavo griežtus planus, ką darysiu ir kaip darysiu.

Kokios varžybos ar pergalės tau per tuos metų buvo svarbiausios, įsimintiniausios?

Didžiausia pergalė, pinigine verte, buvo Stambulo maratonas. Nesitikėjau tokios sėkmės, buvo labai malonu. Tikriausiai mano svarbiausias startas buvo Olimpinėse žaidynėse, bet pačiam pats maloniausias buvo pirmasis maratonas Austine. Vienintelis tikslas, dėl kurio išvažiavau į JAV, buvo kai kuriems žmonėms įrodyti, kad buvau per anksti „nurašytas“. Įvykdyti olimpinį normatyvą, manau, buvo geras atsakas. Buvau labai gerai pasiruošęs, jaučiausi labai gerai, bet maratonas yra maratonas. Likus 10 km iki finišo atsimušiau į taip vadinamą sieną – niekada iki tol nebuvau nieko panašaus patyręs. Neįsivaizduoju iš kur gavau jėgų finišuoti. Tikriausiai labai norėjau įvykdyti tą normatyvą. Finišavau mėšlungiui traukiant kojas, žiūrėjau į finišo laikrodį – distanciją baigiau viena sekunde greičiau nei reikėjo. Aplankė neįtikėtinas jausmas.

VERTINGOS PAMOKOS

Pergalėmis džiaugiamės, iš klaidų mokomės. Gal galėtum atskleisti, kokias įsimintiniausias pamokas gavai ir išmokai per savo karjerą?

Mindaugas Pukštas Nemokėjau ilsėtis. Reikia leisti savo organizmui atsigauti. Dažnai pervargdavau, man reikia veiklos, negaliu sėdėti ramiai vietoje. Patarčiau sportininkams geriau padaryti mažiau nei per daug. Vienas iš JAV trenerių yra pasakęs, kad treniruotę turi baigti žinodamas, kad gali padaryti geriau. Jeigu bėgi 6 kartus po kilometrą, turi baigti jausdamas, kad jei bėgtum dar kartą, pasiektum geriausią rezultatą.

Treniruotės žiemą: ką gali patarti kitiems bėgimo mėgėjams?

Mėgdavau bėgti žiemą. Šaltis nebuvo mano priešas. Nemėgdavau tik ledo, patarčiau įsigyti batelius, su kuriais neslidinėtumėte. Nereikia per daug šiltai apsirengti – vilkėkite tokią aprangą, kuri netrukdytų laisvai judėti.

Kur žiemą per varžybas būdavo mieliau bėgti – manieže ar plentu?

Kaip minėjau, nemėgstu monotonijos. Manieže ratas yra tik 200 metrų, tad mieliau bėgdavau plentu. Manau, kad ilgų nuotolių bėgikai neturėtų bijoti žiemos ir žavėtis maniežais. Lietuvoje buvo daug gerų ilgų nuotolių bėgikų tais laikais, kai jokių maniežų niekas nestatė. Mano geriausi rezultatai būdavo pasiekti žiemos sezono metu, kai „kasdavausi“ per sniegą ir ledą. Pasiruošdavau įvairiapusiškai natūraliomis sąlygomis.

Kiek, tavo manymu, bėgimo mėgėjui reikia laiko pasiruošti pusės maratono, maratono rungčiai?

Jei žmogus tik pradeda bėgioti, reikėtų ilgesnio laiko pasiruošti, nei tam, kuris sportuojau kelis metus. Normalus pasiruošimas maratonui turėtų užtrukti bent 3 mėnesius. Pradedantiems reikėtų ruoštis gal pusę metų, t.y. pradėti palaipsniui – įveikti 5 km, 10 km, pusę maratono ir visą. Nereikia skubėti, tačiau reikėtų turėti planą ir jo laikytis, nesiblaškyti nuo vieno kraštutinumo prie kito.

Ko palinkėtum ar ką patartum visiems Lietuvos bėgimo mėgėjams ir tavo gerbėjams?

Norėčiau palinkėti išvengti traumų ir neužmiršti, kad bėgimas pirmiausiai turi teikti malonumą. Jei sportavimas tampa našta, reikėtų užsiimti kita veikla. O šiaip visus paraginčiau daugiau laiko praleisti gryname ore, nes kartais per darbus užsisėdim vienoje vietoje, sustabarėjame. Bėgimas yra labai paprasta ir pigi sporto šaka, kuri nereikalauja ypatingų sąlygų ir sugebėjimų, be to jo nauda – neįkainojama. Pasaulyje bėgimas yra labai populiarus, savaitgaliais parkuose nėra kur prasilenkti, kiekvienas didesnis miestas turi savo maratoną, kuriame dalyvauja tūkstančiai mėgėjų. Lietuvoje taip pat pastebiu, kad judama reikiama kryptimi, Vilniaus maratonas yra gana neblogai organizuojamas, tikiu šio renginio ateitimi. Įdomus renginys turėtų būti ir Tarptautinis Druskininkų pusmaratonis. Naujokai, pradėję dabar treniruotis, galėtų gegužės mėnesį puikiausiai jame startuoti ir įveikti jei ne visą pusmaratonį, tai bent trumpiausią rungtį – 5 kilometrus. Na, o profesionalams šios varžybos būtų puikus vasaros varžybų sezono atidarymas.

******

Mindaugo Pukšto dosjė

* Daugkartinis Lietuvos 3000 metrų su kliūtimis, 5000, 10000 metrų bėgimo čempionas;

* Uždarų patalpų Lietuvos rekordininkas – 2000 m ir 2000 m bėgimo su kliūtimis rungtyse;

* Pabaltijo čempionas;

* Europos uždarų patalpų čempionato (2002 m. -3000 m) dalyvis – 8 vieta;

* Dviejų tarptautinių maratonų – Austino ir Stambulo (abu vyko 2006 m.) nugalėtojas.

Geriausi rezultatai:

800 m – 1:53.6

1500 m – 3:49.99

3000 m – 7:59.06

5000 m – 13:45.10

10000 m – 28:35.64

Maratonas – 2:12:52

3000 m su kliūtimis – 8:35.95